Senas vaikystės laikų epitetas barbė devyndarbė, atrodo, praranda prasmę. Barbės taip ir liko barbės, Kenai (čia ta lėlė, kuri puritoniškuose kraštuose vadinama "Barbės vyru", o liberaliuose "Barbės draugu") taip ir liko Kenais, bet deja, atėjo krizė ir visa ši lėlyčių armija iš devyndarbių ėmė ir tapo bedarbiais.


Apskritai šiame pasaulyje viskas neturėtų būti sudėtinga. Gimsti, išmoksti kalbėti, vaikščioti, baigi mokyklą, tada universitetą ir eini dirbti. Bet štai čia procesas ir užstringa- dirbti eitum, o darbo tai nėra. Gal nelabai ir ieškai, jei tėvai dar darbą turi, pinigėlių duoda, na kur skubėt? Štai tada ir prasideda linksmybės.

"Tusovčikų" kasta

Jei gyveni mieste ir tėveliai tave labai myli (juk meilė jau seniai pinigais matuojama, tiesa?), veikiausiai tapsi klubofilu (čia tie žmonės, kuriuos draugai vadina "tusofčikais"), dar tikėtina, kad priklausomai nuo tėvelių pajamų sutrauksi vieną kitą cukraus pudros siūlelį nuo veidrodžio, trinktelsi savo prabangų mašiniuką į pakelės stulpą ir po šito tėveliai tave išsiųs. Į kaimą, arba į Londoną (ne ne, ne darbo dirbti, "savęs ieškoti" arba to mistiško dalyko, kuris vadinamas "mokytis Anglijoje" daryti). Klubofilai, beje, dabar madingi- jiems skirta visa eilė jaunimo serialų, pamirštant seną gerą "Requiem for a dream" ("Rekviem svajonei"), kuris bene vienintelis parodė ne tik linksmąją tokio gyvenimo dalį.

Tragedijos žmonės

Tiesa, jei tau teko laimė gimti ne didmiestyje arba apskritai kaimelyje, viskas dar paprasčiau. Čia darbo neturi daug kas, todėl tu- ne išimtis. Galimybės beribės: gali gerti alų arba gerti degtinę, gali gerti net alų su degtine. Dar galima susirasti mergų, bet jos irgi geria alų su degtine, be to, jei šventes švęsi pas drauges namuose- gali labai trukdyti jų verkiantys vaikai. Net mergaitiški žurnalai nuolat kursto skaitytojų siaubą ir kartu savo tiražus pasakodami pastojusių nepilnamečių istorijas: "prisigėriau, "nusmigau", ir išprievartavo..."-pasakoja bedarbė septyniolikmetė su pūstažandžiu pypliu ant rankų. Pajamos? Šie žmonės taip gerai žino, kad darbo kaime nėra, kad net nesivargina mėgindami šią "tiesą" paneigti. Be to, juk valstybė duoda šiek tiek už vaiką. Nedaug aišku, vaiko maistui trūksta, bet alkoholiui užtenka.

Jei gerti nenori, kaime visada gali filmuoti girtus arba geriančius, arba prasigėrusius. Tereikia tik mobiliojo telefono (o kas dabar jo neturi) ir tu jau kinematografijos žvaigždė, nes nufilmavai, pavyzdžiui štai tokį šedevrą:

Pilkieji miestų kardinolai

Aukso viduriukas (viduriukas tai tikrai, bet aukso dalis kažkaip kelia abejonių)- nepasiturintys didmiesčių betono vaikai. Užaugę daugiabučių kiemuose jie yra tikros "Youtube" žvaigždės- mobiliųjų telefonų operatoriai ir fotomontažų menininkai su sportiniais kostiumais. Alaus ir saulėgrąžų gurmanai ir aštrialiežuviai lietuvių-anglų-rusų kalbų meistrai. Tautosakos kūrėjai, be abejonės, tačiau jei tenka išlipti stotelėje prie vieno daugiabučio Kauno Vilijampolėje- vertėtų eiti atsargiai, nes šie miesto kultūros menininkai gali apmėtyti akmenimis (apmėto, beje, ir patį autobusą). Keisčiausia, kad būtent šis aukso viduriukas, atrodo, praleidžia nemažai laiko pats save pašiepdamas. Eilinis sportiniu kostiumu vilkintis (ne)sportininkas apsivelka kitą sportinį kostiumą (su daugiau juostelių gal?) ir ironiškai moko jaunąją kartą kaip gerti alų, "kabinti mergikes" ir būti kietam. Na, pavyzdžiui, kaip čia:

Šios istorijos moralas? Visi trys neturinčių ką veikti tipai- vienodi. Skiriasi tik pajamos, bet ne požiūris. O požiūris- prastumti laiką. Nesvarbu kaip, nesvarbu kodėl. Kol žilagalviai dėdės diskutuoja, kuo čia užimti jaunimą, pats jaunimas, atrodo, yra pakankamai užsiėmęs...neaišku ko darymu. Tas, kuris nežino, ko ieško, greičiausiai to niekada ir neras, tad gal patiems vertėtų nustoti ieškoti vietų, kur alų parduoda ir nepilnamečiams?